Gyvenimas viena diena( pieviniai lašalai)

Na ką, lyg ir prasideda masinė psichozė ? Ta proga brūkštelsiu keletą žodelių , idant liga ši ,mielas Drauge, dar paūmėtų…  Tai gi, tai vienur tai kitur pasigirsta “lašalas prasideda” , “skrenda !!!” – šūkteli vidurnaktį per miegus likimo brolis ir pabunda, susigėdęs atsuka žmonai nugarą…dsc_1586

Taip tikrai, jau skrenda. Pirma prasidėjo pievose, bet jau atsikėlė ir į miškus. Kadangi pats esu rimtai įklimpęs į visą šitą mėšlą jau nuo 1996, tai turiu ir nemažai draugų, feisbukinių ir tikrų, tad tenka išgirsti labai įvairių nuomonių bei pastebėjimų. Šį kartą pakalbėkim apie pievinius lašalus, kurie pradeda skristi anksčiau. Tai dideli, ko gero kartu su uodega bus apie 2,5 ar 3cm ilgio, vabzdžiai. Skrenda jie ir prie ežerų ir prie upelių tekančių pievomis, beje kai kur esu jų matęs ir miškinguose ruožuose. Šiandien perskaičiau feisbuke gerą komentarą po pievinio lašalo nuotrauka, tipo ” šitie nesiskaito ” 😀

Na, nežinau skaitosi ar ne, bet jau visa savaitė kaip pieviniuose upeliuose jais smaguriauja upėtakiai. Pievinio lašalo kūnelis tamsiai rudas ,papilvė šiek tiek šviesesnė, gelsvoka, o sparnai dideli ir tamsiai pilki, beveik juodi, trys uodegos spygliai taip pat tamsūs ir ilgi. Masiškai skristi pradeda apie 20 val. vakaro ir ošia iki tamsos bei nakties metu.dsc_0054

Gaudymas pievose tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nesudėtingas. Medžių čia nėra, tad pasislėpti nuo žuvies nelengva, tenka atlikti tolimus metimus, eiti prieš srovę. Upėtakiai dažniausiai rankioja lašalus prie pat kranto, kartais vos 5-10cm nuo pakrantės žolių linijos, o toliau nuo krantų pasirodo tik temstant arba visiškai sutemus. Muselę patupdyti reikia pakankamai tiksliai, plaukiančias pusmetriu kairiau ar dešiniau dažniausiai ignoruoja. Patogiausias atvejis,kai pamatai upėkio ratilus priešingame krante, tada tyliai pasilenkęs prieini jam iš nugaros pusės ir atlieki metimą istrižai kito kranto link prieš srovę. Arčiau nei 10 metrų ,jei tik leidžia galimybės stengiuosi neprisiartinti. Labai dažnai būna ,kad priėjus arčiau upėtakis nustoja rinkti lašalus nuo paviršiaus – viskas, gali eiti toliau …

dsc_0093

Turbūt sunkiausia pagauti upėtakį, bulksintį tame pat krante kuriame esi pats. Metant prieš srovę valas nukrenta jam tiesiai virš galvos, o ir šiaip nelegva atlikti tolimesnį metimą išligai savo kranto, o pievose dažnokai dar vėjelis pučia :) Jei pabandysit, suprasit apie ką aš čia rašau 😉

Lašalai skrenda ne tik rudi, dienos metu pradeda skristi šiek tiek mažesni, apie 1,5cm juodos spalvos lašaliukai, vėliau pasirodo ir nedidukai geltoni. Seniau buvau įsitikinęs ,kad geltonų upėtakiai nevalgo, pasirodo – klydau. Visus juos upėtakiai mielai graibsto nuo vandens paviršiaus. Tad turiu susirišęs visų pagrindinių spalvų ( olive, geltonos, juodos, rudos, baltos, kreminės) per tris dydžius – 8,10 ir 12(pagal “Kamasan” kabliukų dydžių skalę).

dsc_0033dsc_1469dsc_1482Yra toks upelis mano kaime, pavadinimo nepamenu :D, neilgas, iš lyninio ežero per ganyklas ir buvusio kolūkio laukus teka į motininę upę. Kai vėjas nurimsta ir įsižiebia vakaro žvaigždės, išeinu tyliai į pievas. Šurmulys kaime nurimsta, vaikai užpečkiuose suminga,sugulusios po rūko skraiste žalmargės karvutės jiems brandina pieną. Pievoje jau sutemo, tačiau upės paviršiuje vis dar žaidžia dangaus ir nusileidusios saulės atspindžiai. Virš vandens plevena vienadienės pievų fėjos. Retsykiais lengvai prisiliesdamos prie upės paviršiaus jos gyvena tokį prasmingą vienos dienos gyvenimą – joms jis vienintelis ir pats svarbiausias, netrukus jas pasiglemš nakties vėsa. Žiūriu į upę ir suprantu būties trapumą, vienos dienos, viso gyvenimo… Gal reikia tiesiog gyventi ir džiaugtis šia akimirka?

Staiga mėnulio šviesoje nuvilnija sidabrinis ratilas , viena pievų fėja pradingo vandenyje. Pasitikrinu  mazgus, sutepu muselę, laikas grįžti į realybę…karv dsc_1502dsc_1489

 

2 Comments:

  1. Visada malonu paskaityt,ypac pries miega,beje dekoju uz museles.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *